- paramstis
- param̃stis sm. (2) 1. kuo kas paremiama, pasparas, atrama: Trobą paremk su param̃sčiais J. O jau mano [trobos] baigia griūt, ir paramsčiai baigia pūt LTR(Krkn). E, vyruti, silpnus paramsčiùs žardui pastatei! Srv. Ištraukė įbestą paramstį, ir visas kūgio šonas nuslinko Rs. Pečių plūkiant, paramsčiams ir atspirkoms panaudoja duris, lentgalius ir rąstelius rš. Reikia ar param̃sčiai kokie dėt sienai – mažgi da reiks gyvent Sdk. Kamino param̃stis Ndz. Ar aš ne senas, ar ne senolėlis, ar mano lazdelė ar ne paramstėlis?! LTsII200. ^ Paramsčiai nereikalingi tik tvirtai stovintiems rš. 2. Jsv, Ds turėklai: Vanduo teip užkilęs, maž sulig liptu; o tas be paramsčio Žem. Šalia liepto param̃sčiai dėl pasirėmimo J. Įsitverk param̃sčio, kad neįkristum Krd. Atsargiai, turėdamasis paramsčio, apšalusia lipyne nulipau žemyn rš. 3. prk. parama, pagalba: Vaikai yra gimdytojų paramstis senatvėje Blv. Vidury girelių žalioji liepelė – tai mano paramstėlis LTR(Vl).
Dictionary of the Lithuanian Language.